Šiandieną gera nuotaika. Taigi, nusprendžiau, kad profilaktiškai reikia, ką nors bjauraus ir pesimistiško parašinėti. Aplamai reikėtų čia dažniau parašinėti. Nesvarbu, kad ir nevykusius, neišbaigtus, be stiprių akcentų rašinėlius - juk tam tie blogai ir skirti. Prastų minčių šiukšlynas. Nors gal vis dėl to reikėtų parašyti kokį nors "Top 10 things of whatever". Jaučiu, kol neparašai bloge kokio nors top'o, tol negali laikyti savęs bloger'iu... Pamečiau mintį... Ai, jo - pesimizmas. Taigi, pradedame.
Daug kas man sako: "Gyvenime reikia viską išbandyti", "Negalima švaistyti progų", "Reikia gyventi taip, kad paskui nereiktų gailėtis, jog to ir ano nepadarei", "Gyveni tik vieną kartą" ir panašiai. Priežastis to, matyt, yra mano intravertiškumas ir pasyvumas, bėgančio gyvenimo akivaizdoje.
Tai va - dėjau.
Labai jau daug nevykusių (ir neprašytų) patarėjų kupinas pasaulėlis. Dargi, labai jau neįtikina tų patarėjų "viską išbandyti". Tas jų "viskas" labai jau maža aibė. Šiek tiek paanalizavęs suvoki, kad anie tą savo absoliutinį "viską" tesuvokia, kaip trumpalaikių (dažniau grynai fizinių) malonumų vaikymąsi ir pradėjus judėti link "visko" kaip tikrai visko, labai greitai nuspaudžia stabdžius.
Aš net nekalbu apie pakankamai (tik mūsų laikmečiui ir mūsų visuomenėje) ekstremalius dalykus. Tokius, kaip įvairūs fizinio skausmo, sužalojimų potyriai (Pavyzdžiui: saviamputacija); įvairūs seksualiniai nepataikymai į normą (Visiems linkėjimai nuo Froido); lyties keitimas ir... Čia nustosiu vardinti, kad netyčia manęs paskui, kas neuždarytų į kokią proto ramybės atstatymo įstaigą. Bet mintį, įtariu, pagavote.
Užtenka ir tokių paprastų dalykų kaip stiprieji narkotikai (marihuaną beveik visi užtraukia, bet nuo heroino, LSD ar aguonų nuoviro daug kas linkę susilaikyti). Kai kam tabu analinis seksas, o kai visa kita, kas neįeina į misionieriaus pozą, laiko iškrypimu. Ir taip toliau ir taip toliau. Vardinti nustoju dėl viršuje aptartų priežasčių.
Visi bandytojai turi ribas savo "viskam". Ir tam jų "viskam" iki horizonto oi kaip toli. Bet anie ir toliau man skies apie "viską išbandyti", "...kad nereiktų paskui gailėtis..." ir pan. Maži žmogeliukai, su mažais beverčiais gyvenimėliais, beskęstantys mažų (bet "viską" aprėpiančių) malonumų liūne. Sėkmės, bėgant nuo mirties baimės. Sėkmės maskuojant, prieš save savo niekinius gyvenimus.
Aš tuo tarpu nieko įdomaus neveiksiu - toliau apatiškai žvelgsiu į praeinantį laiką. Turėsiu dėl ko gailėtis. Jau dabar turiu. Neturėsiu ko prisiminti, nebent išsigalvočiau. Tai va. Tikiuosi, skaitytojau, kad turi kokių įdomių planų savo vakarui - ką nors dar nepatirto...
Apatija išvaduoja nuo laiko. Anas išsikreipia ir tampa reliatyvus, o kartais ir neegzistuojantis...
Įkvėpimas: Seneka "Apie sielos ramybę".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą